2000 metais šalia Tauralaukio ir Palangos plento, Žvejonės, Ringelio upelių, miško parko ir Danės upės supamoje teritorijoje pradėta formuoti gyvenvietė „Žaliasis slėnis“.  

„Žaliojo slėnio“ gyvenvietė – tai konceptualus bandymas Lietuvoje įgyvendinti Vakaruose seniai vystomą „miesto mieste“ principą, t.y. vieningai formuoti gyvenvietę, sudarytą iš skirtingų gyvenamojo būsto tipų – butų, kotedžų bei individualių namų vidinių kvartaliukų. Šią urbanistinę idėją įgyvendina architekto Eugenijaus Miliūno studija su grupe žymių Lietuvos architektų: Algimantu Kanču, Dalia Paulauskiene, Vytautu Miliūnu, Vaidu Zabulioniu, Gintu Vieversiu, Jonu Audėjaičiu, Linu Tuleikiu, Gintaru Balčyčiu, Alvydu Šeiboku, Liudu Kalkiu, Luku Rekevičiumi ir kt. 

Kuriant gyvenvietės viziją, įvairios architektūros individualūs namai sujungti į vientisą ansamblį, ypač didelis dėmesys skiriamas bendrai kvartalo estetikai, jį supančiai aplinkai, gamtos „prisijaukinimui“, apgalvotam gerbūviui. Statyboje naudojamos olandiškos, vokiškos klinkerio plytos, klijuoto medžio vitrininiai langai, kitos aukštos kokybės statybinės medžiagos. Nors namus projektavo skirtingi architektai, projekto vyriausiojo architekto Eugenijaus Miliūno pastangomis pastatai iš esmės dera vienas prie kito ir sudaro vientisą kompleksą. 

Šio gyvenamųjų namų komplekso akcentas –  šiaurinėje dalyje pastatytas 16 butų namas „Vila Domino“ pavadinimu. Jį suprojektavo architektai Linas Tuleikis ir Gintaras Balčytis. Šis lenktos konfigūracijos pastatas su plačiais panoraminiais langais bei vario plokštėmis dengta siena išsiskiria ne tiktai kaip vertikali slėnio dominantė, tačiau ir kaip įtaigus architektūrinis kontrastas racionalioms kvartalo pastatų formoms.

Pažangus skonis atsiskleidžia visumoje, kai architektūrinė estetika kuria unikalų santykį su gamta ir žmogus tame randa įdomesnę gerovę. Toks ir yra „Žaliasis slėnis“. 

„Žaliasis slėnis“ pranoko gyventojų lūkesčius. Ne be pagrindo šį gyvenamąjį kvartalą Klaipėdos pakraštyje naujakuriai vadina rojumi.